Pirmiausia tu negali jo sumaišyti su niekuo kitu.

Pažvelgus į jo akis tu sustoji, pajunti, kad pirmą kartą kažkas į tave iš tikrųjų žiūri ir mato tavo sielą. Tu gali žvelgti į tas akis valandų valandas. Tu gali paskęsti tame žvilgsnyje.

Aplink tokį žmogų tu jauti antgamtinę ramybę, pasitikėjimą ir atsivėrimą.

O labiausiai tu pajunti jo žmogiškumą ir nuolankumą. Atrodo, kad jis supranta visus išgyvenimus, sunkumus ir skausmą. Atrodo, šalia jo tu jautiesi suprastas. Tu jautiesi toks pats, kaip ir jis. Šalia jo nublanksta visos problemos, ir tu jauti, koks didingas gali būti gyvenimas. Šalia jo tau nekyla net minties apie savinimąsi, pelnymąsi ar egoizmą. Širdyje pabunda noras duoti ir dovanoti be lūkesčio gauti atgal.

Tu junti, kad jis tave myli labiau, nei tu esi ką mylėjęs gyvenime. Kažkurią akimirką tau netgi pasidaro gėda, kad jis gali būti šitaip atsivėręs, toks atsidavęs. Kas jis toks, kad gali būti toks nuogas? Kodėl jis spinduliuoja tokią meilę tau? Ką tu padarei, kad nusipelnytum šitos meilės? Staiga tu susigūži, nes jautiesi to nevertas. Tu pajunti visas savo ydas, savanaudiškumą ir negatyvias mintis bei tendencijas. Tau pasidaro baugu būti tokiu nuogu. Bet tavo nuostabai, jis nei kiek nesuglumsta. Jo mylintis ir švelnus žvilgsnis išlieka priimantis, o jo širdis tau šypsosi.

Tu suvoki jo širdies begalinį gailestingumą ir balso saldumą. Jauti jo energijos šilkinį švelnumą. Šalia tokio žmogaus užplūsta taika ir palaima. Žemiški dalykai staiga nublanksta, ir tu pradedi galvoti, kas iš tikrųjų yra svarbu gyvenime. 

Blyksnis. Ateina įkvėpimas. Tu kai ką supranti. Pasijunti pilnas ir išgijęs. Tavo akys užsipildo ašaromis, ir jos teka skruostais. Tu atpažįsti, pamatai tame paslaptingame žmoguje savo atspindį. 

Tokį žmogų tu gali sutikti gatvėje. Jis gali būti bet kuris praeivis. Dievai dėvi paprasto žmogaus kostiumą. Įprastai tokie žmonės mėgsta vienatvę. Svarbu suprasti, kad jie nėra stebukladariai, o paprasčiausi žmonės, kurie atrado Dievą širdyje.

Jėzaus gyvenimo pamoka

Deja, nušvitimo nepasieksi per kažkokią dvasinę praktiką ar techniką, bent jau aš tuo labai abejoju. Jeigu taip būtų, tuomet visi vienuoliai būtų nušvitę. Tam reikalinga pati aukščiausia joga. Jėzaus Kristaus joga:

Jėzus savo gyvenimu parodė patį nuostabiausia Dievo meilės atributą – pasiaukojimą. Ir kiekvienas, pažinęs Dievą savo širdyje, turi šį atributą. Iš čia kyla meilė. Meilė yra pasiaukojimas. Jis prisiėmė kitų žmonių kančią, kad jie galėtų būti laimingi. Jis gyveno dėl kitų. Tai yra tiesiausias kelias į nušvitimą. Bet aukotis reikia išmintingai, laiku ir vietoje, tausojant ir save. 

Aukojimasis nereiškia praradimo ar savęs alinimo. Juk jeigu nori išmokti groti pianinu, turi paaukoti tam laiką, bet jeigu tau tai patinka, tu nejauti dėlto skausmo… Taip yra su visias dalykais gyvenime, norint gauti, reikia paaukoti! Kuo daugiau vietos atlaisvini per auką, tuo daugiau gauni! 

Bet žmonės mano, kad auka tai davimas labdarai. Jokia čia ne auka, jeigu tai darai dėlto, kad reikia! Dauguma labdaringųjų yra savižudžiai, išdidžiai save alinantys ir dar mokantis sugėdinti kitus, kad nesižudo taip, kaip jie tai sugeba.

Kažkada žmonės, kurie aukojosi iš meilės, dėl žmonijos gerovės buvo vadinami herojais. Apie juos buvo kuriami mitai, o vaikams pasakojamos pasakos. Žmonės turėjo į ką lygiuotis, jie suprato dorybingumo tobulumą. Bet dabar mūsų herojai yra tie, kurie susikrauna turtus išnaudodami kitus, vairuoja prabangius automobilius, gyvena jachtose ir vilose. Mes agituojame meilę sau ir pamirštame apie tikrą, nesavanaudišką meilę žmonijai (kuri iskaito į save ir meilę sau). Bet svarbiausia yra suprasti, kad net ir Jėzus nebuvo stebukladarys. Jis viso labo atspindėjo Dievo valią. Šviesa – tai tiesiog supratimas, kaip per tave reiškiasi Kūrėjas. Šviesus žmogus semiasi jėgos ne iš savęs, o iš Kūrėjo. Jo kūnas ir siela užsipildo Kūrėjo šviesa, ir jis ją skleidžia visiems. Iš čia turėtum suprasti, kad Jėzus neturėjo kitokio pasirinkimo. Jis privalėjo atlikti tai, ką jam diktavo širdis.

Kokia savybes turi dvasingi žmonės?

Sattva – tai dvasingo žmogaus savybė. Sattva iš sanskrito kalbos verčiama kaip gerumas arba sąmoningumas. Tai taip pat asocijuojama su tyrumu ir pozityvumu, tiesa, balansu, taika, dorumu, sąžiningumu, šviesumu, giedrumu, ramybe ar blaivumu. Bet lietuviškas atitikmuo Sattvai yra santarvė (kadangi sanskrito ir lietuvių kalba yra giminimos, gali būti, kad ir šie žodžiai yra giminigi). Sattva suteikia žmogui gerą subalansuotą savijautą. Tai yra savybė, artimiausia Kūrėjui. Žmonės, kurie yra pilni sattvos, pažįsta Dievą, nes Jis gyvena juose. Sattvos subtilios harmonijos pilna ir gamta. Ypač saulėlydžio ir saulės pakilimo metu. Būtent todėl mums ir patinka gamta, nes ji energetinėje santarvėje.

O kas klaidina žmogų, kas kelia jam iliuzijas? Tai radžas ir tamas savybės. Radžas sanskrito kalba reiškia aistrą, aktyvumą ir dinamiškumą. Šiek tiek šios savybės žmogui reikia, tačiau kai jos per daug, žmogus yra apakintas ir jam nebeįmanoma suprasti, kas yra tiesa, o kas ne. Tai noras savintis, azartas, geismas, nepasotinamas alkis (materialine prasme), egoistinis troškimas, noras turėti, gauti, lūkestis. Radžas veda į puikybę, individualumą ir ego, bet taip pat tai suteikia žmogui energingumo ir dinamiškumo. Sportininkams reikia radžas, nes iš sattvos tu nepakonkuruosi, tau neužteks ambicijos ir ryžto. 

Bet yra ir dar sunkesnė energija – tamas. Tai kenkimo, prievartos, apkvaitimo, tingumo, melo, manipuliacijos ir nesąžiningumo energija. Su tokia energija žmogus pasidaro lėtas, neturintis jokios moralės ar sąžinės. Jo būsena depresyvi ir sunki, ieškanti, kaip palengvinti savo dalią svaigalais. Psichodelinių augalų vartojimas gali būti arba rajas arba tamas, tačiau ne sattva.

Taigi, Mokytoją visada atpažinsi iš jo meilės, ramybės bei išminties. Tokie žmonės vengia viešumo, jie tikrai nepasirodys telike. Bet tokių žmonių yra. 

Ar esi tokių sutikęs?