Žmonės nori meilės.
Jie nori atvirumo.
Intymumo.
Ryšio.
Jie nori to dabar.
„Ta proga inicijuokime grupinį apsikabinimą! Tegyvuoja meilė!“
Ar tai kažkur girdėta?
Panašios iniciatyvos ir ritualai vyksta kiekviename sąmoningumo renginyje. Bet šitas dirbtinis meilės šydas po savimi dažnai slepia pačius tamsiausiu dalykus. Dažnai tokie renginiai, kur meilė liejasi laisvai, yra idealiausia vieta grobuonims, kurie ieško aukų.
Mano giliu įsitikinimu, rimtos terapijos nepraėję žmonės negali užsiimti joga, tantra ar vesti sąmoningumo praktikų, nes jie paprasčiausiai nėra pakankamai jautrūs. Jie nejaučia, kada įstumia dalyvį į traumuojančią poziciją arba užkrauna jam per didelę atsakomybę.
Apskritai ši atjautos ir žmogiškumo nebuvimo problema aktuali tiek psichologams, tiek ir terapeutams. Nežinau, kiek kartų esu susidūręs su psichoterapeutu, kuris savo praktikos metu pradeda konkuruoti su kitais dalyviais dėl dėmesio ir pripažinimo arba savo traumas ir projekcijas perkelia ant kliento. Psichologas be žmogiškumo yra turbūt pats pavojingiausias derinys.
Kas slepiasi po sąmoningumo kauke?
Grįžkime prie sąmoningumo renginių. Dažnai tokiuose (ypač tantrinio pobūdžio) renginiuose žmonės peržengia sakralumo ir privatumo ribas.
Šioje vietoje kalbėsiu tik iš dogmatinės ir religinės pusės – seksualumas yra privatus poros reikalas, todėl viešas savęs afišavimas seksualine prasme yra ne itin etiškas elgesys. O galbūt esu per daug senamadiškas? Greičiausiai, taip.
Dabar jau girdžiu, kaip daugelis man prieštarauja: „Bet, Gabrieliau, juk žmonės yra laisvi, jie gali daryti ką nori, net ir viešas orgijas gali daryti, jeigu tik nori…“ Ne, negali. Tai savanaudiškas savo norų tenkinimas. Jeigu grupė žmonių susirenka ir tenkina vienas kito geismus, tai sukuria didžiulį tamsių energijų sūkurį toje vietoje, kuris pažeidžia bendrą tos vietos energetinę ekologiją. Tokiose vietose apsigyvena įvairūs parazitai ir gyviai, kurie maitinasi ta energija. Žmonių blaivumas ir sąmoningumas tokiose vietose aptemsta.
Bet kas yra orgija? Ar mums būtina lytinė sueitis? Ne, tikrai ne. Mes galime santykiauti visiškai neprisiliesdami vienas prie kito – energetiškai. Dėl šios priežasties teigiu, kad tokie tantriniai renginiai yra pavojingi. Iš tiesų bet koks grupinis renginys, ypač kokia nors konsteliacija, yra pavojinga, nes mes perimame kitų žmonių energijas. Seksualinės praktikos užsiėmimuose labai sunku įžvelgti dalyvių tyrumą ir sielos skaistumą. Nepažįstami žmonės neturėtų santykiauti nei energetiškai, nei lytiškai. Atsivėrimui ir energijų apsikeitimui reikia rasti tinkamą partnerį. O toks staigus ir intymus kito žmogaus įsileidimas į save dažniausiai kelia žalą. Kita vertus, visada neišvengiamai pasitaiko grobuonių.
Tačiau yra ir pozityvi medalio pusė, jeigu simpatija kitam žmogui rodoma iš širdies (tai yra žmogus nėra matomas kaip seksualinis geismo patenkinimo objektas) ir laikomasi privatumo taisyklių, tuomet viskas yra good.
Seksualinis priekabiavimas dvasinių praktikų renginyje
Esu susidūręs su tokiu atveju. Viename festivalyje vyko dvasinė praktika. Vienas šios praktikos aspektų buvo apsikabinimas. Ilgas apsikabinimas. Ir ką jūs galvojate? Vienas vaikinas tiesiog nepaleido merginos ir visąlaik ją laikė. Net pasibaigus praktikai, jis, tiesiog, pakeitė poziciją ir atistojo iš nugaros bei vis dar ją laikė. Aš jutau tos merginos diskomfortą ir tai, kad ji to nenorėjo ir buvo laikoma prieš savo valią. O tas vaikinas tiesiog siurbė iš jos energiją. Mergina paprasčiausiai jautėsi bejėgė ir nenorėjo sukelti konflikto. Jos akyse mačiau jausmą, jog ji yra išnaudojama ir prievartaujama. Galiausiai jai pavyko išsilaisvinti. Ir kiek pamenu, ta praktika net nebuvo tantrinė. Tai gali nuskambėti labai nekaltai. Juk tai tik apsikabinimas. Dar kiti sakys, kad tai ji pati kalta ir nemoka pasakyti „ne“. Bet čia kalba jūsų protas, o jeigu pamatytumėte tą situaciją širdimi, jus užplūstų atjauta. Būtent todėl žmogui reikia atverti širdį, kad pajusti viduje esančią atjautos šviesą.
Dabar labai daug dirbtinos meilės, kuri pasireiškia ilgais apsikabinimais, žiūrėjimu vienas kitam į akis ir sakymu, koks tu atsivėręs ir kaip tu visus myli. Bet šie dalykai nėra meilė. Meilė pirmiausia yra atjauta veiksme – tarnystė – rūpinimasis kito poreikiais labiau nei savo, atsidavimas ir aukojimasis dėl kito. Šioje vietoje man daugelis paprieštaraus. O kaipgi meilė sau?! Juk jeigu nemyli savęs, negali mylėti ir kito. Iš esmės tai yra tiesa. Jeigu nesijauti vertas meilės, priėmimo, rūpesčio ir pagarbos, tai sukels problemų, ir tu negalėsi tarnauti kitiems, nes veiksi iš trūkumo būsenos. Pamaitinti save reikia, bet jeigu tu galvoji, kad koncentruodamas meilę į save tu pasieksi Dievą, nušvitimą ir palaimą, tu klysti. Meilė neturi asmeniškumo ar savanaudiškumo: aš myliu šitą, o šito jau nemyliu. Arba šitą myliu labiau nei šitą. Meilė yra visumos ir vienybės pojūtis. Kai viskas yra vientisa. Ji aprėpia viską: ir tave, ir mane, ir aplinką. Joje yra tikra lygybė, kuomet tu supranti, kad nori duoti meilę kitiems, o ne laikyti ją sau. Taip, aš myliu save, bet ne tiek, kad žiūrėčiau, kaip iškelti savo poreikius aukščiau nei kitų. Tam prireikia šiek tiek laiko, kol žmogus išmoksta rūpintis kitais išmintingai, nesiaukodamas ten, kur nereikia.
Aš asmeniškai nemėgstu apsikabinti su žmonėm, kurių nepažįstu, ir vaidinti, kaip visus myliu ir koks esu atviras. Nes žinau, kad ne išoriniai dalykai parodo mano meilės lygį, o tai, kas yra mano viduje.
Taigi prieš leisdamiesi į visokias viešas egzekucijas, gerai pagalvokite, ar jūsų sielai to reikia. Jeigu žinote istorijų apie kitų išnaudojimą, galite parašyti man gabrielius@mylintisisminti.lt. Manau, žmonės nesuvokia, kaip dažnai vyksta tokie dalykai.
Ar pritariate man? Ar aš per didelis konservatorius? Pasidalinkite savo nuomone komentaruose 🙂
daugiau nei paprastas žmogus. Vis dar daug ko mokausi. Visada toks nebuvau. Perėjau labai ilgą kelią. Ilgą laiką nemokėjau valdyti savo gebėjimų, todėl labai daug prisidirbau, dabar bandau ištaisyti savo klaidas. Jeigu nori gali mane pasekti socialinėje medijoje.
Pritariu, tavo iššsakytas fenomenas – išnaudojimas – iš ties egzistuoja. Tik aš tai matau šiek tiek šviesesnėmis spalvomis. Pirmiausia, man tai puiki saugi erdvė panagrinėti kiek aš pati sugebu pajausti savo ribas ir galimybė pasitreniruoti įžodinimą, kai jos yra peržengiamos. Gebėti pasakyti ne ir atstumti, manau yra be galo svarbūs įgūdžiai. Dažnai tokios nepatogios situacijos mums parodo to įgūdžio trūmumą. Bent jau man parodė. 🙂
Kita dalis yra ta, kad tikrai ne vienas iš mūsų esame baisiausiai ištroškę meilės ir tas troškulys matau kaip užtemdo mūsų blaivų matymą ir emaptiją. Tas gautas lašelis tik dar labiau pažadina troškulį. Tad jaučiu atjauta ir tiems išnaudotojams.
O kad tantriniuiose renginiuose egzistuoja spaudimas eiti į intymų kontaktą, savotiškas pushyness, tai tikrai jaučiu. Nedrįstu to griežtai vertinti, bet ačiū tau, kad kalbi apie tai. Tikrai vertinga iš šią pusę tokių praktikų išpakuoti.
taip būtent apie tą skubėjimą ir kalbu. Aš taip pat jaučiu atjautą visiems žmonėms, bet tai nereiškia, kad negaliu su ta pačia atjauta stabdyti ydingų poelgių ar apie juos kalbėti. Dažnai dvasiniuose ratuose yra pernelyg to: “viskas yra meilė ir šviesa” požiūrio. Taip tai tiesa, bet tai nereiškia, kad nėra tamsos.
Labai įvairiapusis straipsnis, Lyg Laužas į kury tuo paciu metu metama malkos ir gesintuvai 😀
Gražu, kad galų gale neužsiimta per daug ryški pozicija “aš žinau kas yra gerai, kas blogai”, to pasekoje radau šy ta sau, Ačiū 😉
aš galbūt labai konservatyvią poziciją išreiškiau, turbūt sakyti Dievas nepalaiko vieno ar kito yra per stipru, nes nėra taip viskas vienpusiška, tačiau rašyti paklodės nenoriu, kad paaiškinčiau poziciją su visom vingrybėm. Čia daugiau “a word of coution”, pateikimas visko iš kitokios perspektyvos 🙂