Psichodelikai, nuostabūs ir labai stiprūs augaliukai, kuriuos reikia gerbti ir su jais elgtis atsargiai…

Šie augalai turi savo vietą terapijoje. Jeigu sergi depresiją ar kita psichikos liga, tuomet su kito žmogaus priežiūra, su paskaičiuotomis dozėmis gali sau padėti daug geriau nei su farmaciniasi vaistais, kurie ne tik kad nepadeda, bet dar ir užteršia organizmą.

Jeigu žmogus energetiškai užsikimšęs, yra prikaupęs daug negatyvios energijos psichodeliniai augalai gali jį pravalyti energetiškai.

Bet kai žmogus praktikuoja meditaciją, agituoja už blaivumą ir sąmoningumą, o laisvalaikiu „tripina“, tuomet turiu pasakyti, kad jis nėra rimtas. Buvo laikas, kai ir aš „tripinau“. Ir viskas su tuo yra gerai. Bet ir pačiam žmogui pravartu nesivaikyti iliuzijų ir gyventi realybėje. 

Ieškojimas sąmonę plečiančių patirčių

Psichodelinė kultūra prasidėjo hipių laikas. Tuomet Amerikoje labai išpopuliarėjo hinduizmas ir meditacija. Tada, kaip ir dabar, žmonės susidomėjo šiais dalykais dėl netinkamų priežasčių.

Jie siekė gyvenimą praturtinančių patirčių. Jie žvelgė į meditaciją ar dvasinę praktiką kaip į kokteilį, kurį skanauji bare. Užsisakiau vieną, hm, nelabai, galbūt pabandysiu kitą, ir bus geresnis skonis. Tai vartotojiškas požiūris. Čia nėra jokių taurių motyvų, jokios tiesos, noro būti geresniu žmogumi ar meilės. Tai tik noras pamaloninti savo jusles. Tokie žmonės mato nušvitimą kaip prizą, ekstazę, kuri patenkins jų asmeninius įgeidžius, nes tai bus jų pats tobuliasias kokteilis. Tokie motyvai netinka rimtam dvasiniam darbui. 

Ir dabar tokių žmonių yra dauguma. Dvasinės praktikos jiems kelią susijaudinimą: „Naujas kokteilis! Įdomu, kaip jis veiks mane”. Tuomet jie nuodugniai tyrinėja, kaip viena ar kita praktika juos veikia, ir džiaugiasi suradę kažką neįprasto. Visa tai yra gerai, bet reikia suprasti, kad tai nėra dvasingumas. Tai yra dvasingumo iškamša, produktas su gražia prekine išvaizda, kuris neveikia.

Visi mokymai ir retritai yra paremti šiomis blizgiomis dvasinėmis praktikomis. Dažnai kai pas mane ateina žmogus, jis iškart klausia, kokiomis praktikomis aš užsiimu, ko mokau. Kai tai išgirstu, iškart žinau, kad žmogus yra pasiklydęs ir ilgai pas mane jis neužsibus.

Sąmoningas psichodelikų naudojimas

Jeigu dar nesi labai pažengęs dvasioje, nesi patyręs Dieviško tyrumo tuomet, taip, psichodelikai gali tau parodyti, koks gyvenimas gali būti, jeigu praktikuosi. Jie gali tau parodyti meilę ir susijungimą su gamtos dvasiomis.

Bet jeigu tavo siela jau didelė, tu gebi jausti visuminį “aš” bei Dievą. Tuomet psichodelikai tau yra labai pavojingi, nes gali išderinti psichiką ir nervų sistemą, taip pat pažeisti naturalią dvasinę aplinkos energetinę ekosistemą, tai jau yra neatsakingas ir nebrandus veiksmas, kuris turi griaunantį potencialą. Aišku viskas turbūt yra dozėse, bet aš nesu šių dalykų ekspertas. Esmė yra motyvacija su kuria tu imi substancija, ar ji yra gyjimas ar ji yra malonumų vaikymasis tai apsprendžia ar energiją, kurią gausi bus sattva, raja ar tamas.

Taip pat psichodelines substancijas galima naudoti treniruojant tam tikrus proto gebėjimus. Man tai žalias miškas, bet esu girdėjęs, kad kontroliuojamoj aplinkoj gali tobulinti tam tikrus sensorikos ir intuicijos gebėjimus. Bet kaip ir minėjau tai yra gan pavojinga.

Jeigu vartoji psichodelinius augalus, tai nereiškia, kad esi narkomanas arba kad nusikaltai prieš Dievą. Dievas nevertina mūsų.

Kas yra tikra praktika?

Žmogus turi siekti pažadinti savo miegančią širdį. Siekti pažinti save, bet ne tam, kad galėtų puikuotis prieš kitus, koks jis kietas ir pažengęs, o tam, kad tik pažinęs save jis pažins Kūrėją, gyvenantį širdyje. Jis turi kultivuoti pačias tauriausias ir tobuliausias mintis, idealus ir intencijas. Jis turi siekti tapti geresniu žmogumi. Jis turi suprasti, kiek daug ydų jis turi, ir siekti jas transformuoti.

Dvasinis darbas nėra praktika. Tai – pasišventimas, kardinalus gyvenimo būdo pakeitimas. Tai – dedikacija ir ryžtas gyventi ne dėl savęs, o dėl Kūrėjo. Taip, dvasinis gyvenimas savyje įskaito įvairias technikas ar praktikas, kurias tu darai. Bet jos veiksmingos tik dėl to, kad žmogus jau yra pasišventęs. Jis neieško naujovių ar kuo pradžiuginti savo jusles. Jis siekia Kūrėjo.

Sunkiausia yra prasibrauti iki širdies gelmių, kai širdyje žmogus pajaučia pirmuosius Kūrėjo kuždesius. Tuomet visa kita pradeda transformuotis ir keistis savaime. Gyvenimas įgauna pagreitį. Bet iki to prisibeldimo reikia nemažai prisikentėti ir pereiti tikrus labirintus.

O ką tu galvoji apie šį mano įrašą? Ar žinai, ar pažįsti „dvasiukų“, nuolat kažką praktikuojančių, bet iš tikrųjų negyvenančių tikromis dvasinėmis vertybėms pagrįsto gyvenimo? Pasidalink savo nuomone komentaruose.