Kas ten?
Tai aš.
Tyla besismelkianti per tavo briaunas.
Žinau viską, ko gali panorėti.
Ar išmoksi mane girdėti?

1 skyrius: Sapnas ir pabudimas

Sąmoningas gyvenimas ir sapnavimas

Sapnas tai tarsi gyvenimas savo sukurtoje iliuzijoje, nežinant, kad esi autorius. Viską įmanoma išspręsti ir ligas, ir problemas. Bet pati svarbiausia žinutė, kurią noriu perduoti tai yra tai, kad tavo bėdos yra tavo dovanos, kuriom tu pažinsi savo nuostabų pribuvojimą. 

Kai gimstame, neturime jokios atminties. Mes tarsi esame išmetami į nežinomą vietovę be jokių instrukcijų ar gairių. Mums nepasakoma, nei kur esame, nei iš kur atėjome.

Tai Dieviškasis humoras, tu pasirenki užmaršties sapną, kuriame pamiršti kas esi tam, kad iš naujo save atrastum. Kaip kažkas kas beribis ir belimits gali pažinti save? Tik per limitus. Taip mes iš Dievo tampame žmogumi ir iš žmogaus Dievu.

Gyvenimo žaidimas nėra vienodas visiems. Vieni išugdė save per ilgas keliones įvairiose Visatos plotmėse, tai leidžia jiems būti lyderiams ir vedliams. Jie duoda pradžią, vysto ir užbaigia. Tiesa žemė nėra itin kompleksiška evoliuciškai planeta. Žmonių sąmonė pakankamai primityvi. Todėl mes ir neturime daug tikrų sielų, kurios įvaldžiosios save, tokios, pereina į kitus pasaulius, nes čia jiems nebėra ką veikt. Būtent todėl čia tiek daug maišaties.

Pažanga nereiškia, kad žmogus užima lyderio rolę visuomenėje. Jis gali būti nuošalyje, nuolankus ir nematomas, bet atlitki savo svarbų darbą. Tiesa sakant, kuo daugiau pažangos, tuo mažiau lieka noro būti kažkuo svarbiu ir matomu šiame pasaulyje, pati giliausia intencija visada išlieka buvimas savimi ir Dievo įkūnyjimas. O jauni, eina, daro, kovoja, griauna, stato, bando tapti sėkmingais, užkariauti ir pakeisti pasaulį ir t.t… Sakoma darbą visalaik darai tris kartus, pirmą kartą klysti, antrą – taisai klaidas, trečią – padarai gerai.

Pažangūs supranta, kad nėra nei gėrio, nei blogio. Viskas yra dualu ir tuo pačiu viena. Tiesa paradoksali. Kad ir kurį kelią siela pasirinktų jis vis vien atves į pamokas, kurios skirtos jai.

Žinoma, kiekvienas gali pasistūmėti savo gyvenime į priekį, jeigu teisingai supras savo vietą evoliucijoje ir Dieviškąją gyvenimo prasmę. Dabar gyvename laikais, kai žmonės ypač greitai bunda ir atsigręžia į vidų… 

Visi skuba spręstis savo klausimus. Žemės etapas eina į pabaiga. Visi nori suspėti į sekantį traukinį.

Nemanyk, kad jeigu domiesi dvasiniais dalykais tu esi kažkuo pažangesnis už kitą. Tai dovana ir iššūkis tuo pat metu. Jeigu tau rūpi tobulėjimas, dorumas, etika ir moralė, gerumas, atjauta – džiaukis tuo. Daugėlis žmonių deja tavęs, bent jau tiesiogiai nesupras, kita vertus tyloje nesuprastų nelieka. Bet nebrangink vilčių, kad pakeisi pasaulį. Ar kad visi turi eiti saviugdos keliu. Kiekvienas gauna tai, ko jam reikia, nėra geresnio kelio. Kodėl taip yra, pabandysime panagrinėti šioje knygoje.

Gyvenimo prasmė

Nėra vieno ir paprasto atsakymo į šį klausimą. Galbūt atsakyčiau savęs pažinimas. Pati egzistencija pati iš savęs kaip ir neturi tikslo, bet tuo pačiu jei visi įmanoma tikslai tinka.. Pati realybė iš savęs neturi jokios savybės apart meilės ir kooperacijos su žmogumi, ji visada atsipindi tai, ką nešiojamės viduje.

Kaip į žemę pasodinta sėkla išsiskleidžia ir tampa daigu, vėliau augalu, dar vėliau medeliu ir galiausiai – didžiuliu medžiu. Taip ir žmogus siekia tapti ir atskleisti tai, kas jis yra giliai viduje.

Tu nerasi ataskymų kažkur ten. Netgi šioje knygoje jų nerasi, nors jos viršelyje yra žodis apie atsakymus. Tiesa sakant, aš tave apgavau! Juokauju, žinoma. Esmė tame, kad atsakymai atrandami gyvenant savo gyvenimą, klausantis savo vidinio balso. Taip, šita knyga galbūt padės tau praplėsti požiūrį, pamatyti, kad gali būti kitaip, užvesti ant kelio. Bet čia viso labo surašytos mano mintys ir mano požiūris. Tu turi atrasti tai, kas tavo!

Savęs pažinimas

Gyvūnai ir augalai ir žmogaus broliai, nes kažkada mes patys jais buvome. Dauguma žmonių tik pradeda savo evoliucinį kelią, todėl jų sąmonė yra artima gyvūno sąmonei, jiem rūpi apsisaugoti, pavalgyti, užsidirbti ir išgerti. Ir tai nereiškia, kad jie prastesni už egzistenciniuose klausimuose besikapstančias būtybes. Bet tai reiškia, kad atjautūs ir Dieviškumą jaučiantys turi padėti dar neišsikleidusiai sąmonei, kaip mokytojai.

Pirmykštėje savo formoje žmogaus sąmonė yra lyg netašytas akmuo. Šio akmens paviršius – tai animalistinės emocinės reakcijos ir grubumas. Toks akmuo simbolizuoja sielos sunkumą – Dievo nepažinojimą. Tačiau per gyvenimą žmogus turi galimybę gludinti šį akmenį, dailinti jo kraštus, švelninti paviršių, skaidrinti vidų, kol galiausiai jis tampa tyra, glotnia, vientisa ir švytinčia meilės esybės energija  – jame atsiskleidžia pats Dieviškumas.

Žmogus mokosi meilės bendraudamas su kitais žmonėmis, augindamas vaikus, dirbdamas, mylėdamasis, vaikščiodamas gamtoje, spręsdamas dilemas, kurios iškyla jo gyvenime. Šie dalykai keičia žmogaus sielą. Ir jeigu jis juda link gylio, subtilumo ir švelnumo, jis progresuoja.

Šviesą sugeria tiek deimantas, tiek ir akmuo, bet tik deimantas yra toks skaidrus, kad gali ją perleisti beveik jos neiškraipydamas. Tuo tarpu akmuo šviesos nepraleidžia. Šviesa – tai Dievo kibirkštis, o akmuo ar deimantas – tai mūsų asmenybė. 

Mūsų užduotis – nugludinti šį deimantą taip, kad jis spinduliuotų šviesą be iškraipymų (jie lieka visada, mažesni ar didesni, juk tai ir daro mus savitais).

Mums išvysčius savo gebėjimus iki tam tikro lygio bei pasiekus pakankamą proto skaidrumą ir subtilumą, siela pradeda susilieti su Universaliąja būtim – Dievu, ir mes imame jausti visur esantį meilės dveklsmą: danguje, augaluose, gyvūnuose, žmonėse, vandens telkiniuose ir kitur. Tai rytuose vadinama Samadhi būsena, kai supranti, kad viskas yra viena. Bet tai tik pradžia dvasinio kelio! Nors šios pradžios 99 % sielų žemėje ir nepasiekia. Tai susijungimas su Kosmine Sąmone. Daugėlis klaidinga mano, kad Nušvitimo būsena yra pabaiga… Kiekvienas turime momentu, kai prašvintame. Jie niekada nesibaigia. Nėra pabaigos dvasiniai paieškai, tik vis gilesnis savo esmės atradimas.

Aš noriu, kad ši knyga padėtų tau patirti tai, ką kažkada patyriau aš – absoliučią laisvę.

Siela savyje yra beribė, toks yra ir kiekvieno potencialas. Kadangi siela tai žino, ji visada siekia to beribiškumo, protas visada yra užprogramuotas siekti daugiau.

Tačiau kodėl daugelis žmonių gyvena ir elgiasi taip, lyg jie būtų vieniši ir atskirti? Pasaulis yra valdomas idėjų ir tol, kol dominuos oficialioji realybė ir baimės sukurtos idėjos, mes gyvensime dvasiniam skurde ir pasaulyje nebus taikos.

Mūsų gyvenimą diktuoja keletą principų:

1. Tu neturi galios. Tu nevaldai savo realybės. Ji priklauso nuo atsitiktinių įvykių arba nuo Dievo valios. Aukščiausioji esmė niekaip nelimituoja sielos mylinčio vedimo, apsaugojimo ir teikimo jai to, ko ji siekia ir nori. Tačiau mūsų protas ir įsitikinimai dažnai neleidžia Dieviškumui iki mūsų prisibelsti.

2. Tu esi blogas. Religijos mums sako, kad žmogaus prigimtis yra nuodėminga, kad mūsų kūnais ir jų impulsais negalima pasitikėti. Biologija ir Darvino teorija teigia, kad mes išsivystėme iš beždžionių ir mūsų genuose užprogramuota kova dėl būvio, agresija, konkurencija, grubumas ir kiti dalykai. Tai reiškia, kad negali savimi pasitikėti. Negali pasitikėti savo kaimynu ar visuomene. Žmonės pasmerkti nuolatinei kovai ir godumui.

3. Visata nėra saugi vieta. Remdamiesi mokslų, žmonės susidaro požiūrį, kad mūsų planeta yra betikslis, beprasmis, atsitiktinis darinys, kuris skrieja didžiuliu greičiu per kosmosą ir gali bet kada susidurti su kitu didžiulių kūnų kosmose. Tuomet visa gyvybė Žemėje išnyks, ir nuo šio atsitiktinio mechanizmo priklauso mūsų likimai.

Iš viso to kyla didžiulė žmogaus neviltis ir nihilizmas. Žmonės mano, kad bet kada gali kilti karas, užpulti teroristai ir žlugti ekonomika. Jie priklausomi nuo išoriniu jėgų.

Kol žmonės gyvena šiais įsitikinimais, jie jaučiasi pesimistiškai – taip, lyg pasaulis bet kurią akimirką išnyktų dėl branduolinio sprogimo, pandemijos, ateivių invazijos arba paskutinio Dievo teismo dienos. Iš čia kyla nepasitikėjimas gyvenimu ir noras jį kontroliuoti bei būti pirmesniu už kitą.

Kodėl žmonės niokoja planetą, elgiasi grubiai su gyvūnais bei kitais žmonėmis, kenkia ir apgaudinėja? Tai kyla būtent dėl šių trijų įsitikinimų. Jei žmogus pradeda tobulėti dvasiškai, anksčiau ar vėliau jis suvokia turintis galią keisti gyvenimą ir save ir tai, kad jis iš prigimties yra geras, o Visata yra saugi vieta būti ir blogis – tai laikinas faktorius, kylantis iš dvasiškai degradavusių sielų.

Pažinimo laipteliai

Siela, kitaip tariant, atskiras, konkretus sąmonės energijos vienetas, gali tobulėti dviem kryptimis: kokybe ir dydžiu. Kokybė – tai savybės. Dydis – tai plotis ir apimtis.

Iš pradžių mes išmokstame praplėsti savo sąmonę iki vos kelių centimetrų už savo kūno, vėliau – kelių metrų, dar vėliau – kilometrų ir galiausiai – iki planetos ir kosmoso dydžio.

Rytuose žmones, kurie turėjo dideles sielas, buvo įprasta vadinti Mahatma – didžia siela, šventuoju arba išminčiumi. Išties, tokie žmonės yra verti pagarbos ir įprastai traukia kitus žmonės lyg magnetai dėl savo auros.

Dvasinio kelio tikslas – tai vis labiau paleisti programas ir leisti tylai pateikti atsakymus. Protas yra viso labo įrankis ir vykdytojas, o esmė – vairininkas. 

Tik tada, kai žmogus pradeda kreipti dėmesį į savo sielos būklę, kurią galime jausti, kai laikome dėmesį krūtinės centre – dvasinėje širdyje . Tik tuomet suprantant ir integruojant vis daugiau jausmų ir, svarbiausia, praktikuojant etišką ir taurų charakterį, mūsų sąmonės erdvė pradės plėstis ir didėti. 

Buvimas savimi

Tiesa ta, kad žodis dvasingumas ir reiškia patį buvimą. Nes dvasia yra tai, kas yra kūne. 

Taigi, dvasingumas yra sritis, nagrinėjanti buvimo savimi meną. Išties keistas pavadinimas. Su šiuo žodžiu žmonės atsineša daug programų apie tai, koks dvasingumas turi būti ir kaip jis turi atrodyti. 

Pinigai yra blogai arba gerai. Reikia būti nesavanaudžiu arba kaip tik – rūpintis savimi ir t.t. 

Tiesa ta, kad visos šios programos ir yra tik programos. Svarbu, kad jos netrukdytų tau būti savimi – būti natūraliam, nes čia ir yra visa dvasingumo esmė. 

Charizmatiški ir patrauklūs žmonės yra tie, kurie spinduliuoja pasitikėjimą ir entuziazmą. Tie, kurie yra įkvėpę patys savęs. Tie, kurie rado atsakymus savyje. Gyvenime mes galime vaikytis proto tikslų ir bandyti tapti kažkuo, kuo nesame tam, kad gautume tai, kas mums ir taip nereikalinga… Žmonės yra įpratę strateguoti, turėti biznio transakcinį mąstymą, prisirišti prie rezultato, savintis visą Visatą, kontroliuoti gyvenimą, bet visa tai prievartauja natūralų sielos norą tiesiog būti be limite ir nepriklausoma.

Mūsų biurokratinės institucijos ir edukacinė sistema visiškai išgręžia iš žmogaus bet kokį savitumą ir padaro jį robotu, kuris mąsto tik apie tai, kaip būti sistemos sraigtu ir niekas nepaklausia kam visa tai? Bet net ir šis robotizmas turi savotiško žavesio, mes netgi dirbtinį intelektą jau sukūrėm iš šios energijos. Visa tai irgi turi savo vieta dvasingume. 

Taigi, šioje knygoje kviečiu tave paleisti visas programas apie dvasingumą ir tiesiog išmokti būti savimi.

Norite įsigyti pilną knygą? Užsukite čia: Knyga “Dieviškas Grakštumas”